Šeštadienio vidudienį popiežių Pranciškų aplankė Popiežiškosios Apulijos Pijaus XI regioninės kunigų seminarijos bendruomenė. Audiencijoje Klemenso salėje Vatikano Apaštališkuosiuose rūmuose dalyvavo per tris šimtus asmenų – kunigystei besiruošiantis jaunimas iš devyniolikos Apulijos vyskupijų su seminarijos vadovybe.
Seminariją prieš beveik šimtą dvidešimt metų įkūrė šv. Pijus X, tačiau nepraėjus dvidešimtmečiui seminaristų skaičius tiek išaugo, jog prireikė talpesnių patalų, kurios popiežiaus Pijus XI sprendimu buvo pastatytos Molfetoje. Todėl Popiežiškoji Apulijos Pijaus XI regioninė kunigų seminarija paprastai vadinama Molfetos kunigų seminarija. Ji ir dabar didžiuojasi pakankamai dideliu į pašaukimą atsiliepiančio jaunimo skaičiumi.
Popiežius Pranciškus neskaitė susitikimui parengtos kalbos, paprašė publikuoti jos tekstą, ir improvizuodamas pasakė kitą kalbą Apulijos regiono klierikams.
Parengtoje kalboje Šventasis Tėvas prisiminė kaip kartą Italijos vyskupams apibūdino kunigo tapatybės ir tarnystės trigubą priklausomybę: Viešpačiui, Bažnyčiai ir Karalystei. Toks priklausymas nėra savaime suprantamas ir jis neatsiranda po kunigystės šventimų, jeigu seminarijoje nebuvo kultivuotas, brangintas, atidžiai ir atsakingai augintas. Popiežius mintį pratęsė pritaikydamas kunigų seminarijos auklėtiniams:
„Priklausymo“ terminas primena dalies priklausymą visumai. Tik jei būsime priklausomi nuo Kristaus, Bažnyčios ir Karalystės, galėsime gerai užbaigti kunigų seminariją. Siekiant suvokti visumą, turim pakelti žvilgsnį aukštyn ir liautis manę, kad „aš pats esu savo gyvenimo viskas“. Pirmoji kliūtis, kurią turime įveikti yra narcisizmas“. Narcisizmą popiežius pavadino pačia pavojingiausia pagunda: „Kaip pastebėti Kristų, jeigu žiūriu tik į save; kaip patirti Bažnyčios grožį jei pagrindinis rūpestis – kaip išsisaugoti, apeiti kiekvieną situaciją; ir kaip puoselėti džiaugsmą dėl Dievo Karalystės kūrimo, jei džiaugsmą stabdo baimė prarasti dalį savęs?! Per liturginį Advento laikotarpį, kuris primena Kristaus kvietimą budėti, esame kviečiami budėti dėl realiai gręsiančio narcisizmo pavojus, nes be šito budėjimo realiai neįmanomas joks pašaukimo kelias“.
Popiežius kvietė seminaristus kultivuoti bendravimą, būti bendraujančiais, tam ruoštis seminarijoje, o artėjant šventimams patikrinti ar bendravimo dimensija išaugo, subrendo. „Kunigas turi būti bendravimo žmogus. Bendraujančiu su Kristumi, su pašaukimo ir tikėjimo broliais, su visais sutiktais asmenimis. Nesijauskite kitokiais nei jūsų bendraamžiai, nemanykite esantys geresni už kitą jaunimą, mokykitės būti su visais ir nebijokite susiteplioti rankų! Visų santykių pagrindu tebūna santykis su Kristumi, kad taptumėte jo meilės kanalais į kitus. Vieta, kurioje subręsta santykis su Kristumi yra malda, o pats brandžiausias maldos vaisius visuomet yra meilės darbai“.
„Priklausymui reikia priešpastatyti ir priešingybę: atskyrimą, atmetimą. Jei kas nors auga Kristaus priklausomybėje ir pastebi jo žvilgsnį, skirtą visiems, kaip tada gyventi su tokiu stiliumi, kuris atmeta. Jei kas nors seminarijoje yra atskirtas, atmestas, Jūsų priklausymas Kristui ragina eiti į susitikimą su juo, jį atvesti į centrą, padėti jautis bendruomenės dalimi. Jei niekas mūsų neatstumia nuo gailestingojo Viešpaties veido, kodėl turėtume mes ką nors atstumti?“ (Vatikano radij
Nuotraukoje – Popiežius su Molfettos kunigų seminarijos jaunimu - EPA
